Ana, Ričmondo rūmai, 1541 m. gegužė
Mano ambasadorius daktaras Harstas atneša šiurpią žinią, kokios nesitikėjau išgirsti. Jam pasakojant imu tirtėti. Kaip karalius galėjo šitaip pasielgti? Kaip išvis žmogus sugeba padaryti tokį dalyką? Karalius įsakė nužudyti Salisberio grafienę Margaretą Pol. Henrikas be jokios priežasties pasmerkė mirti nekaltą septyniasdešimties metų moterį. Jeigu ir turėjo priežastį, tai ne kas kita, kaip beprotiškas jo pyktis, kuriuo jis vadovaujasi daugumoje savo poelgių.
Gerasis Dieve, Henrikas tampa pasibaisėtinas. Mažame savo dvarelyje Ričmonde susisupu į apsiaustą, paprašau damų pasilikti viduje ir išeinu su ambasadoriumi pasivaikščioti į sodą. Aš nenoriu, kad kas nors pastebėtų siaubą mano veide. Dabar aš iš tiesų įsitikinu, kaip lengvai man pasisekė ištrūkti. Ačiū Dievui maloningam, kad manęs pasigailėjo. Mane visi įspėjo, bet aš nežinojau, koks pagiežingas gali būti karalius. Šis nusikaltimas, piktavališkumas prieš moterį, kuri amžiumi tiktų jam į motinas, kuri buvo jo senelės globotinė, brangiausia jo pirmosios žmonos draugė, jo dukters krikštamotė, šventoji, be menkiausios nuodėmės, — dar kartą ir visam laikui įrodo, jog Henrikas yra pavojingiausias žmogus.
Įsakyti ištempti septyniasdešimtmetę moterį iš lovos ir nukirsdinti ją be jokios priežasties! Tiktai kad įskaudintum jos sūnų, jos giminę, tuos, kurie juos mylėjo. Šitas karalius yra pabaisa nepaisant to, kad maloniai šypsosi savo jaunajai nuotakai, kad toks geras ir dosnus man. Turiu įsikalti amžiams: Anglijos karalius yra monstras ir tironas, niekas nėra saugus jo karalystėje. Kaip gali jaustis saugus šalyje, kurios soste sėdi šitoks žmogus? Tik paskutinis beprotis galėtų šitaip elgtis. Tai vienintelis paaiškinimas. Jis išprotėjo, ir aš gyvenu šalyje, valdomoje pamišusio karaliaus, nuo kurio malonės priklauso mano saugumas.
Daktaras Harstas paspartina žingsnį, kad neatsiliktų. O aš žingsniuoju taip, lyg norėčiau pėsčia pabėgti iš šitos karalystės.
— Jūs susikrimtusi, — pastebi jis.
— Kas nebūtų? — Apsidairau. Mes kalbamės vokiškai, mūsų niekas nesupranta, o pažas atsilikęs. — Kodėl karaliui reikėjo dabar nužudyti ledi Pol? Jis jau daug metų laikė ją uždaręs Taueryje. Juk ledi Pol negalėjo rengti prieš jį sąmokslo! Ištisus metus ji nematė nieko, tik savo prižiūrėtojus, pusė jos giminės nužudyta, kita pusė kali ten pat.
— Jis nemanė, kad ji ruošia sąmokslą, — tyliai atsako ambasadorius. — Bet nauji sukilimai Šiaurėje ragina atkurti senąją religiją, kviečia Polius užimti karalių sostą. Ta giminė yra ištikima popiežiaus šalininkė ir anglų labai mylima. Poliai kilę iš Šiaurės, karališkos Jorko giminės, Plantagenetų. Jie seno tikėjimo. O karalius netoleruoja jokio varžovo. Netgi nekalto.
Sudrebu.
— Tai kodėl jis nežygiuoja prieš Šiaurę? — paklausiu. — Gali nusiųsti ten armiją ir sutriuškinti maištininkus. Kam kirsti galvą senai damai Londone, kad kažkas kažkur maištauja?
— Sakoma, jog karalius nekentė jos nuo tada, kai ji stojo karalienės Katerinos Aragonietės pusėn, — tyliai paaiškina ambasadorius. — Jaunystėje jis žavėjosi ja ir gerbė ją kaip paskutinę Plantagenetų princesę, turinčią daugiau karališko kraujo nei jis pats. Bet kai skyrėsi su žmona, ledi Pol viešai užstojo karalienę Kateriną.
— Tai buvo labai seniai.
— Priešų jis nepamiršta.
— Kodėl nekovoja su sukilėliais kaip anksčiau?
Daktaras Harstas atsako dar tyliau:
— Sako, kad jis bijo. Ir anksčiau bijojo. Jis niekada nekovojo, pasiuntė savo hercogą Tomą Hovardą. Pats nedrįso.
Aš nesulėtinu žingsnio, ambasadorius stengiasi neatsilikti, o pažas liko toli mums už nugarų.
— Niekada nebūsiu iš tikro saugi, — sakau tarsi sau, — kol jis gyvas.
Daktaras Harstas linkteli.
— Jo žodžiu pasikliauti negalite, — sutinka, — o įžeidimo jis niekada nepamiršta.
— Manote, kad visa tai... — mosteliu ranka į nuostabų parką, puikius rūmus, — tai tik kyšis? Kad tylėčiau, kad mano brolis netriukšmautų, kol karalius susilauks sūnaus su Katerina? Kai ji pagimdys ir bus karūnuota, jis nutars, kad reikalas baigtas, suims mane už išdavystę ar ereziją, o vėliau taip pat nužudys?
Ambasadorius apsiniaukia, išgirdęs mano spėjimą.
— Dievas mato, meldžiu, kad taip nebūtų. Bet negalime būti tikri, — atsako jis. — Iš pradžių maniau, kad jis norėjo ilgalaikio susitarimo, amžinos draugystės su jumis. Bet kas gali žinoti? Su šiuo karaliumi niekas dėl nieko negali būti tikras. Tada jis galbūt norėjo su jumis susibičiuliauti, bet rytoj gali apsigalvoti. Apie jį sklinda tokios kalbos. Kad Henrikas bailus, nepastovus, kad niekas nežino, kas jam pasirodys priešas. Negalime juo pasitikėti.
— Jis — košmaras! — pratrūkstu. — Elgiasi kaip užsimano, vadovaujasi tik savo norais. Jis pavojingas. Jis siaubūnas.
Išmintingasis ambasadorius neskuba pataisyti manęs, kad perdedu. Pašiurpstu, kai jis linkteli.
— Jis tikrai siaubas, — sutinka. — Šitas žmogus kelia šiurpą savo pavaldiniams. Ačiū Dievui, jūs toli nuo jo. Tepadeda Dievas jaunai jo žmonai.